Analysis of Lithuanian indigenous cattle production and distribution.

Lietuvos ūkinių gyvūnų genetiniai ištekliai yra nacionalinis turtas, kuris turi selekcinę, ekonominę, mokslinę, ekologinę, kultūrinę, istorinę reikšmę Lietuvos Respublikai ir yra svarbi pasaulinės biologinės įvairovės dalis. Dėl sparčios žemės ūkio plėtros ir pokyčių rinkos ekonomikos erdvėje labai aukšto produktyvumo specializuotos žemės ūkio gyvulių ir paukščių veislės išstūmė vietines, kurios ir atsidūrė ties išnykimo riba. Buvo imtasi įvairių iniciatyvų išsaugoti senąsias gyvulių veisles nuo visiško išnykimo. Tyrimo tikslas – išanalizuoti kontroliuojamų Lietuvos vietinių, genofondinių baltnugarių ir šėmųjų karvių paplitimą bei produktyvumą. Pagal įvairias programas laikantiems senųjų veislių gyvulių ir paukščių mokamos kompensacinės išmokos. Taip ūkininkams atlyginami nuostoliai, kuriuos jie gali patirti dėl mažesnio senųjų veislių, tarp jų vietinių baltnugarių ir šėmųjų produktyvumo. Tačiau Lietuvos baltnugarių ir šėmųjų galvijų paplitimas ir gyvulių laikytojų (ūkių skaičius) mažai didėja. 2004–2010 m. kontroliuojamų Lietuvos baltnugarių ir šėmųjų karvių skaičius šalyje padidėjo 0,9 karto. Kontroliuojamos Lietuvos baltnugarės karvės sudaro 0,21 %, Lietuvos šėmosios – 0,25 % (kontroliuojamų karvių atžvilgiu). Analizės rezultatai parodė, kad vietiniai Lietuvos baltnugariai ir šėmieji galvijai daugiausia (66–67 %) sutinkami pavienių gyvulių augintojų ūkiuose, kur laikoma vidutiniškai po 1–2 karves. Tiriamuoju laikotarpiu Lietuvos baltnugarės karvės atsiliko pieningumu 3,78–12,01 %, pieno riebalų produkcija – 5,96–11,48 %, pieno baltymų kiekiu – 4,95–13,04 %, palyginti su šalies kontroliuojamų karvių vidurkiu. Lietuvos šėmųjų kontroliuojamų karvių primilžis buvo 4,89–10,81 % mažesnis nei visų kontroliuojamų karvių vidurkis, pieno riebalų gauta 7,66–14,07 % ir pieno baltymų – 6,04–12,08 %